– Zuikeli, labas. Čia tėtis skambina. Kaip tavo reikalai? Gali mamytę pakviesti? Ji kažkur prie tavęs?
– Oi, tėti, labas. Man viskas gerai. Atleisk, aš negaliu jos pakviesti. Ji pasakė, kad užsiėmusi. Jie su dėde Tolia užsidarę kambaryje viršuj, kažką veikia.
Po šių žodžių stojo nejauki pauzė, tada tėtis pasakė:
– Apie ką tu čia, mažyle? Kiek aš pamenu, nei aš, nei tavo mama neturim giminių ar pažįstamų tokiu vardu.
– Kaip tai? Tėti, tu kažką painioji. Kaip gali nebūti, jei jie dabar užsirakinę kambary? Aš pati mačiau savo akimis.
Po šių žodžių tėčiui vėl prireikė trupučio laiko, kad atsigautų ir apgalvotų, ką pasakė duktė. Po kelių sekundžių jis pasakė:
– Mažyle, tu mane myli? Tai štai, jei taip, tada paklausyk manęs ir padaryk, kaip aš sakau. Dabar šitą telefono ragelį padėk šalia telefono, bet neišjunk, o pati bėk nedelsdama prie to kambario, kur mama. Kai būsi prie durų, pasakyk mamai, kad aš jau privažiuoju, kaip tik ieškau vietos, kur pasistatyti mašiną.
– Gerai, tėveli, kaip pasakysi. Padarysiu viską. Po kelių akimirkų ragelyje vėl pasigirdo vaiko balselis. Dukrelė pakėlė ragelį ir pasakė:
– Viską padariau, kaip sakei.
– Na, ir kaip mama sureagavo?
